Audinio sudėtį galima nustatyti vizualiai apžiūrėjus ir liečiant. Natūralūs pluoštai, pvz., medvilnė, yra minkšti ir nekenksmingi odai, šiek tiek šiurkštūs ir tam tikro purumo; linas yra gana standus ir puikiai pralaidus orui; šilkas yra lygus, minkštas ir natūralaus blizgesio; vilna yra puri, elastinga, gerai išlaiko šilumą. Cheminiai pluoštai, tokie kaip poliesteris ir nailonas, yra lygūs, traškūs arba šiek tiek elastingi, tačiau gana prastai praleidžia orą. Stebint audinio blizgesį, pojūtį ir elastingumą, galima preliminariai nustatyti jo pluošto sudėtį. Sudėtį taip pat galima nustatyti fiziniais arba cheminiais bandymų metodais. Pavyzdžiui, dažniausiai naudojamas deginimo būdas: paimkite nedidelį kiekį skaidulų, padegkite ir stebėkite degimo greitį, dūmus, kvapą, pelenų susidarymą. Medvilnė ir linas greitai dega, palikdami miltelius su degimo kvapu; šilkas ir vilna dega lėtai, palikdami kietus pelenus, kurių kvapas panašus į nudegusių plaukų kvapą; poliesteris, nailonas ir kiti cheminiai pluoštai degdami išskiria išsilydžiusius lašelius ir turi aštrų kvapą. Taip pat identifikavimui gali būti naudojamas mikroskopinis pluošto paviršiaus struktūros stebėjimas arba tam tikrų pluoštų tirpinimas tirpikliuose.
Pramoniniam ir laboratoriniam identifikavimui taip pat gali būti naudojami instrumentiniai analizės metodai. Tokie metodai kaip Furjė transformacijos infraraudonųjų spindulių spektroskopija (FTIR), diferencinė skenavimo kalorimetrija (DSC) arba rentgeno spindulių difrakcija gali tiksliai nustatyti pluoštų cheminę sudėtį. Šiuolaikiniai testavimo metodai gali greitai ir tiksliai atskirti natūralų pluoštą, cheminį pluoštą ir mišrius audinius, o tai yra patikimas pagrindas tekstilės gamybai, kokybės tikrinimui ir rinkos priežiūrai.